A.Zuokas. Idėja Lietuvai

A.Zuokas. Idėja Lietuvai

Kiekvienai tautai reikia svajonės, kuri suteikia prasmę gyventi ir pakylėja virš kasdienybės. Kiekvienam žmogui reikia vizijos, kuri jam atveria galimybes ir įprasmina gyvenimą. Laiminga visuomenė – tai kryptis. Priemonė – Seimo, Vyriausybės, merų, valstybės tarnautojų atlyginimus, priedus susieti su Valstybės ekonomikos rezultatais (BVP) bei biudžeto pajamų plano vykdymu ir kasmet matuojamu bendruoju laimės indeksu (BLI).

Įsivaizduokime, kad kiekvienas politikas, valstybės tarnautojas ar pareigūnas kasdien atvyksta į darbą žinodamas, kad nuo jo darbo efektyvumo ir rezultatų priklausys ne tik valstybės, bet ir jo asmeninė gerovė bei ateitis. Ne teoriškai žino, jog jis privalo būti suinteresuotas ekonomikos skatinimu ir biurokratizmo mažinimu, o yra praktiškai ir asmeniškai už tai atsakingas. Valstybės institucijose dirba, po visų bandymų ją mažinti, daugiau nei 60 tūkstančių tarnautojų ir pareigūnų, dar apie 2 tūkstančiai Lietuvos piliečių yra įvairaus rango politikai Savivaldybių Tarybose ir Seime.

Gal tai ir yra ta idėja Lietuvai, kuri suvienytų visus. Visi norime gyventi ir jaustis gerai. Gal čia atrasime naują tikslą kitam Nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui. Gal ši idėja suartins dvi Lietuvas – „valdžios“ ir „žmonių“. 

Kaip pasiekti, kad kiekvienas jų mėnesio pradžioje atsidarytų Finansų ministerijos ar Statistikos departamento tinklapį ir pasižiūrėtų, kaip vykdomas valstybės ar savivaldybės biudžeto surinkimo mėnesio planas, pasidomėtų, kaip vertinamos jų teikiamos paslaugos ir darbai?

Tiesiog, kaip jaučiasi Lietuvos pilietis savo šalyje? Tai nėra taip sudėtinga, tereikia pakeisti valstybės sistemoje dirbančių asmenų mėnesinių priedų ir priemokų skyrimo tvarką, ją griežtai susiejant su nacionalinės ekonomikos pasiekimais, kuriuos geriausiai atspindi kasmet tvirtinamas valstybės ir savivaldybių biudžetas. Ir papildomai susieti su kasmet matuojamu žmonių laimės indeksu – bendruoju laimės indeksu (BLI), kuris yra labiau integruojantis ir subalansuotas progreso matas.

Svarbu ne tik skaičiai, bet kaip Lietuvos piliečiai vertina politikų bei valstybės tarnautojų teikiamas paslaugas. Pagal dabar galiojančius įstatymus, valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

Taigi, vieną iš šių sudėtinių pareiginės algos dalių reikia susieti su valstybės biudžeto pajamų plano vykdymu. Taip pat būtina pakeisti Seimo ir Vyriausybės narių, merų užmokesčio struktūrą, kurio viena dalis pastovi, o kita kintama, priklausanti nuo valstybės biudžeto įvykdymo, BVP augimo, nedarbo rodiklių ir bendrojo laimės indekso (BLI). Kokie būtų tokių pakeitimų rezultatai?

Pirma, biudžeto pajamų plano vykdymas taptų aiškiu rodikliu skiriant priedus ir priemokas, kurios sudaro daugiau nei pusę mėnesinio atlyginimo. Jei pajamų planas įvykdytas, yra ir priedas, jei metų biudžeto pajamų planas viršytas, tuomet jau yra pagrindas ir realūs pinigai premijoms (vadinamajam 13 atlyginimui). Gi dabar dažnai girdime – priedas skirtas „už papildomą darbą, viršijantį numatytą darbo krūvį…“.

Antra, valstybės tarnautojams būtų pagaliau aišku, kad jie yra neatsiejama nacionalinių ekonomikos pasiekimų dalis, ir kad nuo jų profesionalumo ir greitų sprendimų priklauso valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamos, o kartu ir jų pačių atlyginimo dydis. Taip ženkliai sumažintume biurokratizmą, nes savivaldybės ar ministerijos darbuotojas būtų suinteresuotas išduoti verslininkui leidimą ar reikiamą pažymą ne rytoj, o šiandien. Tarnautojas būtų tiesiogiai suinteresuotas, kad žmogus kuo greičiau pradėtų dirbti ir pradėtų mokėti mokesčius į biudžetą. Suinteresuotas realiai kovoti su šešėliu.

Trečia, pagerėtų biudžeto planavimo kokybė ir padidėtų spaudimas politikams atsakingiau planuoti pajamas ir ypač išlaidas.

Ketvirta, gerai dirbantys valstybės tarnautojai taptų aktyvesniais bei reiklesniais savo kolegoms ir ypač politinio pasitikėjimo asmenims, nes niekas nenorėtų kentėti dėl neveiklių ministrų ar partinių kadrų, kurie tik gauna atlyginimus, bet neįdeda jokio indėlio į nacionalinę ekonomiką ir bendrus pasiekimus.

Penkta – matuojant laimės indeksą (BLI), pagaliau pradėtume valstybės lygmeniu vertinti, kaip jaučiasi Lietuvos pilietis ir turėtume realią metodiką (pavyzdys – Jungtinės Tautos), kuri padėtų gerinti paslaugas, mažintų patyčių apraiškas visuomenėje, kurtume ženkliai geresnę aplinką, kurioje žmogus jaustųsi gerai. Kaip rodo paskutinės emigracijos studijos, didelė dalis piliečių Lietuvą palieka ne dėl pinigų, o todėl, kad čia, savo šalyje jaučiasi blogai…

Gal tai ir yra ta idėja Lietuvai, kuri suvienytų visus. Visi norime gyventi ir jaustis gerai. Gal čia atrasime naują tikslą kitam Nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui. Gal ši idėja suartins dvi Lietuvas – „valdžios“ ir „žmonių“.

„Valdžios“ – tai ta, kuri dirba valstybės tarnyboje ir yra garantuota, kad darbo užmokestį kas mėnesį ras savo banko kortelėje.

„Žmonių“ – tai ta, kuri dirba privačiame sektoriuje ir sukuria daugiau nei 70 proc. darbo vietų bei daugiau nei 80 proc. visos valstybės BVP, bet kuriai niekas nėra garantuota.

Šie iškalbingi skaičiai turėtų kabėti ant sienos kiekviename valstybės tarnautojo ar politiko kabinete. O ant stalo turėtų būti lentelė, rodanti, kokie yra valstybės ir savivaldybių biudžeto plano įvykdymo skaičiai, nes būtent nuo šių skaičių priklausys, ar bus iš ko mokėti priedą prie atlyginimo. Ir koks Lietuvos žmonių laimės indeksas.