A. Zuokas. Eilė, kaip pagarbos ženklas...

A. Zuokas. Eilė, kaip pagarbos ženklas...

Tradiciškai su šeima ir bendraminčiais sausio 13-oios rytą apsilankome Antakalnio kapinėse, kur padėdami gėlių puokštę ir uždegdami žvakutes pagerbiame žuvusiuosius. 

Šis rytas nustebino! Minios lankytojų, šimtai, o gal net tūkstančiai, kurie iš lėto, kas su balta lelija rankose, kas su žvakute perrišta tautine juosta, juda link Sausio 13-ios memorialo. Eilė ilgoka, tačiau juda oriai ir pakiliai. Eilėje matau pažįstamus veidus, daugelis tų, kurie ir 1991 metų sausio 12 ir 13-tą budėjo prie Seimo, Televizijos bokšto ar Lietuvos radijo  ir televizijos pastato. 

Pagerbti atėjo ir įvykių liudininkai, ir jų vaikai, net anūkai. Gražu... Didinga.. Iškilminga. Klausiu eilėje stovinčių, kaip čia, tiek daug žmonių? Anksčiau vienas kitas, geriausiu atveju, kokią klasę mokinių sutiksi. Vidudienį dar iškilminga protokolinė valdžios atstovų pagerbimo ceremonija, ir viskas. O dabar - minios žmonių. 

Pagyvenęs vyriškis atsako: ,,Pagerbti žuvusius - ne tik valdžios privilegija ir pareiga, o, pirmiausia, mūsų - piliečių’’. Kitas priduria: ,,Jei čia gulėtų mano sūnus ar dukra, tai tik tokia, ne valdžios, o žmonių pagarba įprasmintų jų žūtį...’’. Jauna šeimyna įsijungia į pokalbį, sakydama, kad dažniausiai eidavo prie Seimo ar kitą organizuojamą oficialų renginį. Tačiau šiemet nusprendė ateiti ten, kur niekas nekviečia, kur niekas nesako skambių, deja, bepasikartojančių kalbų. Šiemet jie, Lietuvos 100-mečio proga, nusprendė ateiti į Antakalnio kapines, kur tyliai su šeima, praeidami pro kiekvieną žuvusiojo kapą atiduos pagarbą ir padėkos...

Daugumos rankose gyvos baltosios lelijos, šv. Kazimiero gėlė.

Didinga eilė, kaip valstybės monumentas..