Povilas Aleksandravičius: 2018-ųjų metų jubiliejai – tautos jėga, trapumas ir pikti nykštukai

Povilas Aleksandravičius: 2018-ųjų metų jubiliejai – tautos jėga, trapumas ir pikti nykštukai

Praūžė valstybės šimtmečio minėjimo renginiai. Tačiau šiais metais turime ir kitų jubiliejų, kurie mus skatina susimąstyti apie tautos esmę ir patriotizmą. Pirmiausia – birželio 3 d. – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo 30-metis. Kol kas mes, lietuviai, esame privilegijuota tauta. Kol kas privilegijuota todėl, kad dauguma mūsų dar prisimena 1988–1991 metus.

 

Kada nors mūsų nebeliks, ir nebeliks gyvo Sąjūdžio metų patirties prisiminimo. O ši patirtis yra unikali! Sąjūdžio laikais mes išgyvenome ne tik paviršines emocijas, bet ir tą fundamentalią emociją, kuri patirtiniu būdu parodo tautos esmę. Sąjūdžio metais mes savo akimis matėme tautą tokią, kokia ji yra. Kai aš skaitau Vakarų Europos mąstytojų analizes arba kalbuosi su savo draugais iš Vakarų kraštų, matau, kad panašią psichologinę ir dvasinę patirtį anų kraštų žmonės galėjo turėti tik Antrojo pasaulinio karo metais, vaduodamiesi iš nacių okupacijos. Ten ji jau beveik nugrimzdo į užmarštį, nes nebeliko tuos laikus išgyvenusių žmonių.

 

O mes dar turime galimybę prisiminti Sąjūdžio patirtį. Būtina ją ištirti psichologiškai ir filosofiškai kaip giliausią žmogiškumo patirtį tautos lygmeniu. Todėl, kalbant apie šiais metais švenčiamus jubiliejus, šalia Vasario 16-osios turėtume prisiminti birželio 3-iąją, Sąjūdžio įkūrimo 30-metį, ir giliai apmąstyti tai, kas tada vyko.

 

Tačiau aš norėčiau paminėti ir dar vieną jubiliejų, jau praėjusį ir per mažai pastebėtą. Tai – vasario 9-oji, Antano Terlecko 90-metis. Sovietinės tamsos laikais būtent A.Terlecko ir tokių kaip jis asmenyse koncentravosi tautos jėga, tam kad išliktų ir tam kad lyg vulkanas išsilietų Sąjūdžio metais. Galinga yra tautos jėga. O kartu – kokia trapi.

 

Žvelgiant į sovietinių laikų disidentus, matome kažką stulbinamo: nerasime labiau pažeidžiamų, labiau beginklių, labiau silpnų žmonių nei tie disidentai; bet nerasime ir didesnės jėgos nei ta, kuri juos nešė! Šį dalyką privalome apmąstyti iš pagrindų. Tai – giliausios žmogiškos tikrovės pasirodymas. Tauta yra ir galinga, ir trapi. Pavojaus akivaizdoje buvome pasiryžę gultis po tankais.

 

 

Tačiau pralaimėjome kasdienę kovą su savo žmogišku egoizmu. Įprastinis metas yra pavojingesnis tautai nei išorinis pavojus. Pavojus konsoliduoja. Aš nė kiek neabejoju, kad iškilus egzistenciniam pavojui, tauta vėl pasirodytų su visa savo jėga. Bet kaip atsispirti paprasčiausio vidinio egoizmo nuodams, kad tauta nemerdėtų įprastu metu? Kol kas turiu tik tokį atsakymą: mes turime ugdyti save kaip asmenybes.

 

Mes turime gilinti savo žmogiškumą, o ne gyventi tikrovės paviršėliais. Tikrais patriotais gali būti tik brandūs, atviri tikrovei žmonės, sugebėję pralaužti savo mažo ego pasaulėlį. Neseniai susipažinau su žymaus šveicarų filosofo Deniso de Rougemonto veikalu „Meilė ir Vakarų civilizacija“. Šioje knygoje autorius aptaria pagrindines meilės sampratas, kurios veikė ne tik individualiai, bet ir politiniu lygmeniu, formuojantis moderniosioms valstybėms-nacijoms. Kokia yra tėvynės meilės prasmė? – klausia autorius ir išskiria dvi pagrindines patriotizmo rūšis. Vienoje iš jų veikia krikščioniškoji meilė, artimo meilė, švento Pauliaus laiškuose vadinama agape. Šiai meilės rūšiai yra būdingas atsivėrimas kitam žmogui, fundamentalus geranoriškumas, net jeigu tas žmogus priklauso kitokiai pasaulėžiūrai. Man rodos, kad Sąjūdžio metu išryškėjusi tautos dvasia atliepė būtent šiai meilės sampratai.

 

Tuo metu mes buvome suvienyti didesnės jėgos, kuri leido pranokti ne tik mūsų individualų egoizmą, bet ir tautinius, religinius, politinius skirtumus. Šie skirtumai neišnyko, nes tapatybių įvairovė yra turtas, bet jų tarpusavio santykiai nebuvo konfliktiški. Tai buvo visas puses praturtinantys dialogo, patirties pasikeitimo santykiai. Puikiai pamenu, kad ir į rusų tautą, kurios valdžia mus buvo okupavusi, Sąjūdžio lūpomis mes kreipdavomės ne kaip į priešą, o su draugiškais raginimais dvasiškai išlaisvėti, kaip mes jautėmės išlaisvėję („Už jūsų ir mūsų laisvę!“).

 

Tokia buvo nuostata, tokia ir yra tikra tėvynės meilė, autentiškas patriotizmas. Jeigu nusileistume į tautos dvasios gelmes, mes ten nepamatytume kokio nors brangakmenio, ant kurio būtų užklijuota etiketė „Lietuva“ ir kurį tarsi pikti nykštukai turėtume nuožmiai ir su kraujais ginti nuo kiekvieno, drįstančio į jį pažvelgti („Lietuva – nykštukams!“) Tautos gelmėse mes pamatytume mums taip brangų lietuviškumą – atvirą Dievo kuriamam pasauliui, visam gėriui (ne blogiui!), kurį galėtume rasti kitose tautose.

 

Toks atvirumas yra reikalingas tautai lygiai taip, kaip oras yra reikalingas kvėpuojančiam. O pikti nykštukai gimdo kitokį patriotizmą. Ir jis greitai išplito po mūsų tautą. Tai – baimės ir egoizmo patriotizmas. Jo pagrindinis užsiėmimas – ieškoti kaltų dėl visko, kas pas mus yra negerai. Kaltinti, aimanuoti, persekioti, kurti sąmokslo teorijas, bijoti kiekvieno pasikeitimo! Mano cituotas autorius šią patriotizmo rūšį vadina mirties meile (thanatos).

 

Galėtume ją pavadinti ir isteriška tėvynės meile. Tai – patriotizmas per susipriešinimą. Šios rūšies patriotai turi susiformavę kategorišką tautos viziją, dažniausiai atitrūkusią nuo brandaus tikrovės pažinimo ir nuo gilesnės pasaulinio konteksto analizės, ir kaip maži vaikai, o tiksliau – kaip isterikai, kiekvienoje kitokioje nuomonėje įžvelgia tautos degradaciją ir pabaigą. Tai yra mirties patriotizmas, nes jis negali gyventi be priešo, kurį jaučiasi turįs sunaikinti.

 

Mirties patriotai aplinkui mato vien priešus, nes toks yra jų maistas. Mirties patriotizmą būtų lengva paaiškinti tam tikrais primityviais psichologiniais dėsningumais, bet šie paaiškinimai nenuplautų ašarų ir kraujo, istorijoje pralieto dėl beprasmiškų nacionalistinių isterijų. Apmąstykime Sąjūdžio metų patirtį. Bandykime gaivinti tėvynės meilę, o ne tėvynės isteriją!

 

Dr. Povilas Aleksandravičius yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Humanitarinių mokslų instituto docentas, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) Vilniaus skyriaus narys.