A. Zuokas: Lietuvos valdžia yra prieš savarankiškai dirbančius žmones

A. Zuokas: Lietuvos valdžia yra prieš savarankiškai dirbančius žmones

Svarstant 2020 metų biudžetą mane nustebino Prezidentūros ir Finansų ministro nusistatymas prieš savarankiškai dirbančius žmones. Pasirodo, Prezidentas norėtų, kad būtų vadinamieji ,,teisingi mokesčiai“. Pagal Gitaną Nausėdą nesvarbu, iš kokio šaltinio gavai pajamas, svarbu, kad jos būtų vienodai apmokestintos. Ir tas vienodas apmokestinimas tolygus gyventojų pajamų apmokestinimui kaip dirbančiųjų pagal darbo sutartis.  Tą pačią liniją palaiko Finansų ministras sakydamas, kad ilgalaikis valstybės siekis – apmokestinti visus taip, kaip moka mokesčius pagal darbo sutartis dirbantys darbuotojai,  užmiršdamas, kad pagal darbo sutartis dirbantys darbuotojai turi ženkliai daugiau teisinio saugumo  ir garantijų lyginat su savarankiškai dirbančiais. Darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, darbdavys turi garantuoti darbo vietą ir tinkamas darbui sąlygas, taip pat privalo užtikrinti numatytą įstatymuose darbo laiką bei teisę į poilsį, suteikti apmokamos atostogas ir kitas priklausančias socialines garantijas. Visų šių įstatymais ir darbo sutartyse numatytų garantijų neturi savarankiškai dirbantys. Kai kurie įsismaginę ekonomistai į apyvartą paleido „gyvulių ūkio“ terminą su paaiškinimais prieš ką reikėtų kovoti! Nors visi,  esą, skaitė George Orwello „Gyvulių ūkį“, tačiau, atrodo, mažai kas jį suprato. Orwello ,,gyvulių ūkis“ apie bolševikinę diktatūrą ir valdančiųjų privilegijas. O mūsų valdžios vyrai ,,gyvulių ūkiu‘‘ pavadino visus, kurie nėra samdomi darbuotojai, o dirba savarankiškai pagal verslo liudijimus, individualios veiklos leidimus ar autorines sutartis. Tokių asmenų Lietuvoje pagal Lietuvos Statistikos departamento 2018 m. duomenis buvo apie 230 000 asmenų, t.y., beveik 18 proc. visų dirbančiųjų. Populiariausių savarankiškų darbų penketukas: prekyba ne maisto produktais, tame tarpe paštu ir internetu; kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla; vežėjų ir taksi paslaugos; programuotojai ir IT priežiūra bei įvairūs statybos darbai.

G. Orwellas turėtų vartytis karste, matydamas, kaip jo ,,gyvulių ūkyje“ veikiantys ,,privilegijuotieji‘‘  personažai ir laisvos Lietuvos piliečius priverčia jaustis blogai. Ir būtent tuos,  kurie nori būti savarankiški ir vertina laisvę, kurie dirba, rizikuoja ir neturi jokių garantijų rytojui. Ir juos vadinti ,,gyvulių ūkiu“...  Savarankiškai dirbančiuosius turėtume vadinti Lietuvos aukso fondu, kaip taikliai šį terminą viename interviu pavartojo verslininkė Jolanta Blažytė (cituoju): ,,Žmonės, užsiimantys individualia veikla, yra aukso fondas, nes jie prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, prisiima riziką, nors neturi jokių gynėjų ar profsąjungų – jie tiesiog dirba. Todėl suvienodinti juos su tais darbuotojais, kurie turi garantijas ir gynėjus, yra neteisinga. Man atrodo, kad individuali veikla yra lyg tiltas nuo samdomo darbo iki verslininko – samdomame darbe rizikos nedaug, versle – labai daug, o individuali veikla yra kažkur per vidurį.”

Trumpai ir aiškiai paaiškintas skirtumas tarp samdomo darbutojo ir laisvai dirbančiojo. Tikiuosi Prezidento patarėjai ir Finansų ministras bei jo komanda pajėgūs suprasti šiuos skirtumus? Ar kol neteks patiems padirbėti savarankiškai, toks supratimas nepasiekiamas?

Liūdina ir tai, kad svarbūs valstybės vyrai prieštarauja pasaulinėms tendencijoms, kurios aiškiai rodo, kad savarankiškai dirbančių žmonių visose išsivysčiusiose šalyse daugėja ir ateityje daugės. Šalia samdomo darbo stipriai plečiasi savarankiškai dirbančių gretos. Tikiuosi, valdžios vyrams teko girdėti GIG ekonomikos terminą?  Kas yra GIG ekonomika? Tai yra laisvos rinkos sistema, kurioje nepriklausomi (savarankiški) darbuotojai dirba pagal trumpalaikes  sutartis. Ji apima daug grupių, pvz. freelancerius (tokiu pats dirbau nuo 1990 iki 1995 metų žurnalistikoje), konsultantus, nepriklausomus rangovus, aukštos kvalifikacijos profesionalus ir laikinai dirbančius. Geriausi pavyzdžiai - pavėžėjimo (UBER, Bolt ir t.t.) programėlių vairuotojai, prekių pardavėjai internete, savanoriai, programuotojai ar IT specialistai, paslaugų sferos darbuotojai, o menininkai visada buvo tokie. Ir t.t.

Turime suprasti, kad technologijos keičia darbo santykius ir dabar XXI amžiaus darbdavys daugeliu atveju bus tiesiog ,,išmanioji programėlė“. Tokių pavyzdžių jau apstu ir Lietuvoje.  Pasaulyje sparčiai daugėja tokių laisvai samdomų darbuotojų ir tai nauja darbo galimybė, kuri skiriasi nuo darbo pagal darbo sutartis.

Šiuo metu JAV laisvai samdomais darbuotojais dirba 57.3 milijonai žmonių ir prognozuojama, kad iki 2030 metų jų bus daugiau nei 100 milijonų.  

Auganti GIG ekonomika ženkliai keičia šiuolaikišką verslo pasaulį ir su tuo turės susitaikyti daugelis darbdavių, o svarbiausia vyriausybės ir įstatymų leidėjai. Šiems naujiems santykiams reikės visuotinų taisyklių, kurios leis naudotis tokios darbo laisvės privalumais, kuri skatins ekonomiką ir kurs naujas darbo vietas. Pavyzdžiui, Kalifornijoje rugsėjo mėnesį priimtas įstatymas, kuris bando apibrėžti skirtumus tarp GIG ekonomikos dalyvių ir net garantuoti tam tikras socialines garantijas už kurias atsakys išmaniųjų programėlių kūrėjai, pvz. UBER. Kol įstatymų leidėjai vėluoja, tai Teismai paaiškina, pavyzdžiui, kuo skiriasi UBER vairuotojas nuo Airbnb patalpų nuomotojo. Prieš dvejus metus Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) nusprendė, kad „Uber“ teikiama paslauga yra ne informacinės visuomenės, o transporto paslauga. O čia jau atsiranda papildomi įsipareigojimai darbuotojui. Šių metų gruodžio 19 d. tas pats teismas nusprendė, kad Airbnb teikiamos paslaugos yra informacinės visuomenės, o ne apgyvendinimo paslaugos.

Reagavimas į technologines naujoves ir inovacijas turėtų būti mūsų Lietuvos įstatymų leidėjų darbas, o ne paprastas noras visus suvaryti į ,,samdomo darbo“ ūkį, kuris atrodo kaip vakar diena. Būtent čia Lietuva galėtų būti pavyzdžiu Europos Sąjungoje kuriant ateities darbo santykius bei jų taisykles.  

Ir norėtųsi, kad bent Prezidento institucija būtų apie ateitį, o ne praeitį.